Pinčiukas tik į spektaklio pabaigą prišaukė lietų

Taip kalbėjo žmonės gražų penktadienio, liepos 22-osios, vakarą susirinkę į Bijotus – mažąją kultūros sostinę. Čia jau nuo pavasario vyksta mažosios kultūros sostinės renginiai, o birželį prasidėjo ir Bijotų dvaro festivalio renginiai. Bijotiškiai ir svečiai jau dalyvavo konferencijoje „Bijotai: vakar, šiandien, rytoj“, knygos apie Bijotus pristatyme, pranešimus skaitė garsūs mokslo žmonės, profesoriai, mokslų daktarai, istorikai, vyko teatrų sueiga. Birželio vidury suvesti ir eilėraščių konkurso „Bijotai – mažoji kultūros sostinė“ rezultatai, apdovanoti laureatai, sėkmės sulaukė ir pirmą kartą prie muziejaus kluono organizuota teatrų sueiga. Tikrai daug visko įdomaus ir svarbaus buvo, dar daug ko bus, tik reikia sekti reklamą.

Bet grįžkime prie praėjusio penktadienio. Bijotų dvaro festivalio festivalio variklis Valdas Latoža šiek tiek nerimavo, vis žvilgčiojo į gismeteo programėlę ir nerimastingai žvalgėsi į dangų: tai lis ar nelis – klaustukas kaip toje Antanėlio dainoje matėsi jo akyse. Dangus ne kažką gero žadėjo: blykčiojo žaibų strėlės, dangus Tauragės pusėje buvo raudonas lyg  gaisrinės stogas, plaukiojo po dangų pritvinkę ir perkrauti debesų tanklaiviai.

Nežiūrint to, neįtikėtinai daug žiūrovų susirinko į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio „Velnio nuotaka“ sceninį – koncertinį atlikimą. Mano nuomone, jų buvo per 2500. Čia galėjai pamatyti žmonių iš visos Lietuvos – sutikau pažįstamų iš Šiaulių, Klaipėdos, Kelmės, Jurbarko, buvo daug šilališkių, gretimų apylinkių ir rajonų žmonių, tačiau daugiausiai, manding, atvyko tauragiškių.

Kur bepažvelgsi – visur matėsi besišypsantys pažįstami veidai. Žiūrovai viens kitam mojavo rankutėmis,  visaip kitaip reiškė savo smagumą, rodė gerą nuotaiką ir laukė, kol ateis vakaro prieblanda ir prasidės spektaklis. O prieblanda reikalinga, idant šviesų efektai būtų efektyvūs. Tad spektaklis šiek tiek vėlavo, bet tai nesukėlė nepasitenkinimo – oras buvo gražus, šiltas, veikė prekybos miestelis, kur buvo galima atsigavinti gėrimais ar nusipirkti užkandžių. Bet ne tai svarbiausia, juk žmonės atėjo dėl legendomis apipinto spektaklio, paklausyti miuziklo muzikos autoriaus, kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino puikių ir labai žinomų melodijų.

Daugelis matęs pirmąjį lietuvišką Arūno Žebriūno režisuotą ir 1973 m. pastatytą muzikinį filmą, puikiai žino visus aktorius, tikras garsenybes: a.a. Regimantą Adomaitį, a.a. Gediminą Girdvainį, a.a. Bronių Babkauską, Vaivą Mainelytę, Reginą Varnaitę... Žino daugelis (taip aš galvoju apie šiek tiek vyresnio amžiaus žmones) ir šį nuostabų muzikinį filmą įgarsinusius dainininkus:  Astą Chomentauskienę (Jurga), Joną Rupšą (Pinčiukas), Vytautą Kernagį (Girdvainis), Viktorą Malinauską (Baltaragis),  Birutę Dambrauskaitę (Uršulė), Kauno valstybinį chorą ( vad. a.a. Petras Bingelis) ir kt.

Daugumai miuziklo nemačiusiems Klaipėdos muzikiniame teatre, buvo labai smalsu paklausyti naujosios kartos dainininkų ir palyginti juos su legendinio filmo atlikėjais. Tik čia palyginimas irgi gali ir turi būti sąlyginis, mat statant muzikinį filmą, dainininkai įdainavo savo partijas už kadro, studijoje (tai yra šiek tiek lengviau), o vaidmenis atliko mano minėti kino ar teatro aktoriai.  „Velnio nuotaką“ atlikti gyvai scenoje – vėl visiškai kita situacija.

Mano pakalbinti žmonės po spektaklio iš tikro buvo patenkinti ir laimingi, išvydę šį miuziklą gyvai, lauko scenoje. Čia vėl gi kita situacija, negu muzikinio teatro scenoje: scenografija pritaikyta būtent laukui, režisūra, man taip rodėsi, taipogi tam specialiai taikyta. Bet juk svarbu rezultatas. O jis buvo puikus. Ir šviesų efektai, prisijungiant ir žaibams  plieskiant aplink Bijotus, ir muzikinė grupė, ir vokalistai ir man labai patikęs choras – viskas susidėjo į puikią visumą. O kai pagaliau visai besibaigiant miuziklui Pinčiukas prišaukė lietų – net ir jam šis monas nepavyko: žmonės nesiskirstė ir ovacijomis sveikino atlikėjus. Štai jie.

VAIDMENYS IR ATLIKĖJAI

Virginijus Pupšys( Baltaragis), Tadas Jakas (Pinčiukas), Rita Petrauskaitė (Marcelė),  Judita Butkytė-Komovienė (Jurga), Šarūnas Šapalas (Girdvainis), Aurelija Dovydaitienė (Uršulė), Arūnas Ramelis (Raupys), Kęstutis Nevulis (Anupras), Modestas Narmontas (Jurgutis), Pranciška Kurmanskienė (Davatka) Lina Lukauskienė (Davatka), Jelena Anužienė (Davatka), Vytautas Bytautas (Malūnininkas), Vilius Trakys (Malūnininkas / kunigas Bobinas), Remigijus Mickus (Malūnininkas). Dalyvavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras, instrumentinė grupė. Dirigentas Vladimiras KONSTANTINOVAS.

Aš specialiai šioje trumpoje apžvalgoje nerašau apie  nūnai primirštą, bet labai talentingą rašytoją Kazį Borutą, sukūrusį „Baltaragio malūną“, neminiu jo nuopelnų lietuvių literatūrai, nekalbu apie jo įdomią ir prieštaringą` asmenybę, sėdėjimus kalėjimuose prie visų valdžių. Kam reikės, tas susiras informacijos bibliotekose ar internete.

Tik paminėsiu eilutę iš jo eilėraščio, kuri iškalta ant rašytojo kapo antkapio Rasų kapinėse: „Laisvo vėjo valia drumstis, žalio šilo – gausti“.  Šie žodžiai daug ką pasako.

Ir tegyvuoja Bijotų dvaro festivalis! Tegyvuoja jo sumanytojai ir rėmėjai!

O liepos 23 dieną, šeštadienį toje pačioje scenoje koncertavo kapela „Bijotaičiai”, „Jonis”, Viltė Kirstukaitė, Vaidas Baumila ir Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras ir solistės Dina Mataitienė ir Edita Bodrovaitė.

Savaitgalį įvykę festivalio renginiai dar kartą patvirtino kad Bijotai vienareikšmiškai yra verti Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardo. O pats Bijotų dvaro festivalis per ketverius metus taip stipriai išaugo, jog nė kiek nenusileidžia kitiems Lietuvoje vykstantiems panašiems renginiams.

Daugiau nuotraukų iš miuziklo galima pamatyti čia.

Sekantis Bijotų dvaro festivalio koncertas - rugpjūčio 7 d., sekmadienį, po Sumos Šv. Mišių, Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje - Evelina Sašenko, Paulius Zdanavičius ir Martynas Lukoševičius.

Eugenijus ŠALTIS